„Naktis, kai buvau tik tavo“
Jaučiausi pavargusi po ilgos dienos, bet kai išgirdau, kaip atrakini duris, širdis pradėjo plakti stipriau. Tavo balsas, tas ramus, gilus tonas, iš karto nuramino. Kai įėjai į kambarį, buvai visas šiek tiek sušalęs nuo vakaro oro, bet tavo žvilgsnis buvo karštas, susitelkęs tik į mane.
Atsistojau prie lango su plona palaidine – vos jaučiama ant odos. Tu priėjai iš nugaros, lėtai apkabinai mane, tavo rankos šiltos ir stiprios. Paliečiau tavo ranką, vedžiau pirštus per tavo riešą, lyg norėčiau dar ilgiau išlaikyti tą akimirką. Tu priglaudei lūpas prie mano kaklo ir aš giliai įkvėpiau – tavo kvapas, tavo artumas, tai viskas, ko man tada reikėjo.
Atsisukau į tave. Tavo akys kalbėjo be žodžių. Tavo lūpos mane palietė – iš pradžių švelniai, tada vis drąsiau, kai atsakiau į tavo bučinį. Mano rankos slydo tavo pečiais, jaučiau kiekvieną tavo įkvėpimą, tavo šilumą. Mes lėtai atsitraukėme nuo lango, netardami nė žodžio – mūsų kūnai kalbėjo vietoj mūsų.
Kai buvome vien tik mes, be skubėjimo, be triukšmo – tik kvėpavimas, prisilietimai, akimirkos... tada buvau tik tavo. Ir žinojau, kad šita naktis liks mumyse dar ilgai.
„Naktis, kai buvau tik tavo“
Jaučiausi pavargusi po ilgos dienos, bet kai išgirdau, kaip atrakini duris, širdis pradėjo plakti stipriau. Tavo balsas, tas ramus, gilus tonas, iš karto nuramino. Kai įėjai į kambarį, buvai visas šiek tiek sušalęs nuo vakaro oro, bet tavo žvilgsnis buvo karštas, susitelkęs tik į mane.
Atsistojau prie lango su plona palaidine – vos jaučiama ant odos. Tu priėjai iš nugaros, lėtai apkabinai mane, tavo rankos šiltos ir stiprios. Paliečiau tavo ranką, vedžiau pirštus per tavo riešą, lyg norėčiau dar ilgiau išlaikyti tą akimirką. Tu priglaudei lūpas prie mano kaklo ir aš giliai įkvėpiau – tavo kvapas, tavo artumas, tai viskas, ko man tada reikėjo.
Atsisukau į tave. Tavo akys kalbėjo be žodžių. Tavo lūpos mane palietė – iš pradžių švelniai, tada vis drąsiau, kai atsakiau į tavo bučinį. Mano rankos slydo tavo pečiais, jaučiau kiekvieną tavo įkvėpimą, tavo šilumą. Mes lėtai atsitraukėme nuo lango, netardami nė žodžio – mūsų kūnai kalbėjo vietoj mūsų.
Kai buvome vien tik mes, be skubėjimo, be triukšmo – tik kvėpavimas, prisilietimai, akimirkos... tada buvau tik tavo. Ir žinojau, kad šita naktis liks mumyse dar ilgai.